Žaidimo reikšmė mūsų gyvenime

Pasakius vaikui – “Eime pažaisti.“ Retas kuris atsisakytų tokio malonumo. Gal kiek skeptiškai į tokį pasiūlymą žiūri paaugliai. Jiems juk visas pasaulis ir visas aplinka yra kvaila, jų nesuprantanti. O čia dar siūlai kažkokį vaikišką užsiėmimą – pažaisti. Jis pagalvoja ( gerai, jei neįgarsina): “Tu ką, išprotėjai?! Juk aš jau suaugęs žmogus, o tu man siūlai suvaikėti….“ Pasiūlius suaugusiam pažaisti, tai jo supratimo lygis priklausys nuo jo išsilavinimo bei kasdienių minčių. Žodį “pažaisti“ skirtingo mentaliteto asmenys gali suprasti skirtingai. Bet mano atveju, kalbu tą tikrą vaikišką užsiėmimą – žaidimą.

Šiandien klausiausi vienos paskaitos ir išgirdau apie mediką, psichiatrą Stuart’ą Brown’ą, kuris yra Nacionalinio žaidimo instituto įkūrėjas. O taip pat autorius knygos: „Play: How It Shapes the Brain, Opens the Imagination, and Invigorates the Soul“ („Žaidimas: kaip jis formuoja smegenis, atveria vaizduotę ir pagyvina sielą“) .

Remdamasis savo paties tyrimu, taip pat naujausiais biologijos, psichologijos ir neurologijos atradimais, dr. Braunas teigia, kad žaidimas formuoja mūsų protą, padeda ugdyti empatiją, moko vadovauti sudėtingoms socialinėms grupėms ir ugdo kūrybingumą bei novatoriškumą.

Priežastis ta, kad, paskaitinėjusi naujausius tyrimus apie žaidimo svarbą, supratau, jog žaidimas yra toks pat svarbus mūsų sveikatai bei darbui, kaip ir poilsis.

Brawn’as išskiria septynias žaidimo savybes. Viena iš jų – žaidimas iš pažiūros yra betikslis. Tai reiškia, kad mes žaidžiame dėl paties žaidimo, dėl to, kad tai smagu ir mums norisi žaisti.

Ką gi, štai čia prasideda mano, kaip gėdos tyrėjos, darbas. Šiuolaikinėje visuomenėje, kurioje mūsų savivertė priklauso nuo pajamų ir kurioje savo visavertiškumą grindžiame produktyvumu, retas žmogus leidžia laiką užsiimdamas betiksle veikla. Tiesą sakant, daugeliui iš mūsų tai asocijuojasi su dar vienu nerimo priepuoliu.

Mes turime tiek daug darbų ir tiek mažai laiko, kad mintis užsiimti kuo nors, kas nėra susiję su mūsų privalomų darbų sąrašu, kelia mums stresą. Mes įtikiname save, jog žaidimas yra brangaus laiko švaistymas. Mes netgi sugebame įsikalbėti, kad miegas yra siaubingas laiko eikvojimas.

Privalome „varyti iki galo“! Nesvarbu, ar mūsų darbas yra vadovauti didžiulei įmonei, ar auginti vaikus, ar kurti meną, ar užbaigti aukštąją mokyklą – turime triūsti be atvangos. Nėra laiko žaidimams!

Tačiau Braunas teigia, kad žaidimas nėra laisvai pasirenkamas dalykas. Jis rašo: „Žaidimo priešingybė yra ne darbas, o depresija“ ir paaiškina: „Paisydami savo biologiškai užprogramuoto poreikio žaisti galime visiškai pakeisti savo darbinę veiklą. Tai gali grąžinti mūsų darbui įdomumą ir neįprastumą. Žaidimas padeda mums susidoroti su sunkumais, daro mus visapusiškus, skatina įvaldyti savo amatą. Jis yra būtinas kūrybiniam procesui. O svarbiausia – tikras žaidimas, kylantis iš mūsų vidinio poreikio ir troškimų, yra vienintelis būdas savo darbe rasti ilgalaikį džiaugsmą ir pasitenkinimą. Galų gale be žaidimo mūsų darbas taps neefektyvus.“

Mane nustebino panašumas tarp biologinio poreikio žaisti ir mūsų kūno poreikio ilsėtis (pastarasis poreikis taip pat iškilo kaip viena svarbiausių Gyvenimo iš visos širdies temų). Atrodo, kad norėdami gyventi ir mylėti iš visos širdies turime paisyti savo kūno poreikio atsinaujinti. Kai ėmiau tyrinėti tokias temas, kaip poilsis, miegas ir „miego skola“ (besikaupianti tada, kai nuolat neišsimiegame), negalėjau patikėti, kokių pasekmių galime sulaukti pakankamai nepailsėję.

Remiantis Ligų prevencijos centro išvadomis, nepakankamas miegas susijęs su daugybe lėtinių ligų ir būsenų, pavyzdžiui: diabetu, širdies ligomis, nutukimu ir depresija. Be to, paaiškėjo, kad vairavimas jaučiant mieguistumą gali būti toks pat pavojingas (ir išvengiamas), kaip ir vairavimas išgėrus ar apkvaitus. Vis dėlto daugelis iš mūsų vis dar mano, kad pervargimas yra produktyvaus darbo simbolis, o miegas – prabanga. To pasekmė – mes esame labai pavargę. Pavojingai pavargę.

Tie patys gnomai, kurie mums sako, jog esame pernelyg užsiėmę, kad žaistume ir leistume laiką linksmindamiesi, šnibžda:

• „Padirbk dar vieną valandėlę. Galėsi išsimiegoti savaitgalį.“
• „Pokaičio gula tik tinginiai.“
• „Nagi, pasispausk labiau. Tu gali tai padaryti.“

Bet tiesa ta, kad mes negalime visko padaryti. Mes esame pervargusių ir persitempusių suaugusiųjų, auginančių pernelyg užimtus vaikus, tauta. Savo laisvą laiką leidžiame desperatiškai ieškodami džiaugsmo ir prasmės savo gyvenime. Mes manome, kad pasiekimai ir materialinės gėrybės suteiks mums džiaugsmo ir prasmės, bet galbūt kaip tik šis laimės vaikymasis ir yra kaltas, kad pervargstame, bijodami sulėtinti tempą.

Jeigu norime gyventi iš visos širdies, turime skirti dėmesio miegui ir žaidimui, atsisakyti išsekimo kaip sėkmės rodiklio ir produktyvumo kaip savigarbos šaltinio.

NAr blogai, jei mes normalūs, ramūs ir laimingi? Ar tai svarbu? Manau, kad vienintelis atsakymas yra „taip“, jeigu tai svarbu mums. Jeigu mums svarbu tai, kas mums rūpi, žaidimas ir poilsis yra svarbūs. O jeigu mums svarbu tai, ką kiti žmonės mano, šneka ar vertina, turime grįžti prie pervargimo ir darbo dėl rezultatų. Šiandien aš renkuosi žaidimą ir poilsį.

Ištrauka iš Brene Brown knygos NETOBULUMO DOVANOS

https://www.tapati.lt/kodel-zaisti-svarbu/