Pavasarinė pasaka

Viena iš puikių vaikų auklėjimo metodų yra pasakų skaitymas. Verta su vaikais skaityti lietuvių liaudies pasakas, kuriose gausu pamokančiosios išminties. Šiuolaikinių pasakų mažai – vaikai jų nebeskaito. Arba tos pasakos, remiasi filmukų herojų nuotykiais. O pasakos vaikų gyvenime yra būtinos. Jų pagalba vaikai gali išspręsti jiems iškilusius klausimu, problemas ar išmokti realaus gyvenimo taisykles.

Kai už lango alsuoja pavasaris, siūlau nuostabią pasaką vaikams apie inkilėlius. Pasaka žymaus pedagogo ir psichologo Šalvos Amonašvilio.

Paukščių namelis

Kartą, kai sniegas tirpo, dienos ilgėjo, saulutė darėsi vis karštesnė, o išskridę paukščiai ruošėsi grįžti, Alinos namuose susirinko įrankiai: Pjūklas, Plaktukas, Oblius ir Grąžtas. Jie nusprendė daryti inkilą.
Kad namelis būtų nei per didelis, nei per mažas, o kaip tik, Pieštukas, Liniuotė ir Skriestuvas nubraižė brėžinį. Kad tik žvirbliui tėčiui, žvirblienei mamai būtų ten patogu, ir dar užtektų vietos būsimiems paukščiukams.

Pasikvietė įrankiai Aliną:
– Klausyk, Alina, mums reikia pagalbos. Reikia štai tokio dydžio lentos, ar turi tokią? Ir dar mums reikia gabių rankų, kad mus laikytų.
Išklausė Alinutė įrankius, pagalvojo ir pasakė:
– Eime pas tėtį. Jis – tas, kurio jums reikia.

– Tėti, prašau padėti mums padaryti inkilą pagal šitą brėžinį, – ištiesė mergaitė lapą su piešiniu.
Tėtis atnešė lentų:
– Jei lentos bus per storos, namelis bus negražus, o jei per plonos – jame bus šalta. Pats geriausias storis – du centimetrai.
Ir užvirė darbas. Pjūklas pjauna, Oblius obliuoja, Plaktukas tvirtai vinimis sukala. Grąžtas skyles gręžioja.
Nori Pjūklas lentą dalimis supjaustyti, bet Oblius prieštarauja:
– Palauk, neskubėk. Leisk pirma man padirbėti, man sunku bus mažas lenteles obliuoti.
Brūkšt brūkšt – obliuoja susiraičiusią žievę savo aštriais ašmenimis Oblius. Lentelės pusė darosi lygi. Taip įsismagino Oblius, taip jam darbas patiko, kad ir kitą pusę norėjo nuobliuoti.
– Sustok, – paliepė jam tėtis Artiomas, – o kaip paukšteliai lygiu paviršiumi laipios? Tu apie tai pagalvojai? Lygu – gražu, bet negerai. Palikim šitą pusę šiurkščią, kad žvirbliai galėtų nagučiais įsikibti.
Pieštukas, Liniuotė ir Skriestuvas pernešė brėžinį nuo popieriaus ant lentos.
Štai ir atsirado darbo Pjūklui, jo aštriems dantims.
– Džyru džyru, – dainuoja Pjūklas, dalindamas lentą, berdamas ant laikraščio pjuvenas: – Štai dugnas, štai keturios sienos, štai stogelis.
– Kas čia dabar? Kodėl taip greitai? – sunerimo Pjūklas. – Aš visai nepavargau, noriu dar pjauti dirbti. Pažiūrėkit, kaip gražiai ir tiesiai padariau.
Pagyrė Pjūklą visi įrankiai. Ir Alinutė su tėčiu Pjūklą pagyrė.
– Bet kodėl mes pasirinkome tokį aukštį ir plotį? – klausia Alina. – Argi sunku padaryti didesnį?
– Žinoma, nesunku, – aiškina Pieštukas, – tik paukščiai apsigyvena panašaus dydžio drevėse. Taigi mes ir namelį padarėme panašų į tikrą drevę. Matai, landą nupiešėme apvalią, kad įėjimas būtų lyg tikras.

Paėmė tėtis Grąžtą, uždėjo antgalį. O Grąžtas – rimtas įrankis. Ir balsas jo rimtas. Liepia jis tėčiui:
– Pridėkite smaigalį prie pažymėto centro. Ramiai ir vienodai sukite rankenėlę. Kai išgręšite skylę, pašalinkite atplaišas nuo jos kraštų, kad paukšteliai nesusižeistų.
– Br-r-r, – suburzgė Grąžtas. Landa į paukščių namelį baigta.
Vėl Alina klausia, jai įdomu, kodėl langelis tokio dydžio? Ir šitoje vietoje, o ne aukščiau ar žemiau?
Ir vėl Pieštukas pasakoja: čia nuo kačių ir didelių paukščių. Pro tokią skylę nei varna, nei kuosa nepralįs. Ir katė netilps. Štai, pavyzdžiui, susisuks žvirbliai sau lizdelį viduje, o ateis katė, įkiš leteną į vidų, bet vis tiek nepasieks dugno. Paukšteliai bus saugūs.
– Tuk tuk, – skubina Plaktukas, – gana kalbėti. Dabar mano eilė. Leiskit, aš tvirtai sukalsiu sienas.
Plaktukas turi tvirtą rankeną ir sunkią galvą. Ji vadinama skiltuvu.
Sustatė tėtis Artiomas kaip reikia lenteles, paėmė Plaktuką ir vinių.
– Tuk tuk, – sutuksėjo Plaktukas per vinių galvutes. Sulindo vinys į lentas. Glaudžiai sugulė lentos, joks vėjas neužpūs.
– Dar dar, – reikalauja Plaktukas, – stogelį prikalti noriu.
– Ne, Plaktuk, ne, – sustabdė jį tėtis, – stogą padarysim tokį, kad galėtume nuimti. Taip lengviau bus rudenį namelį sutvarkyti, šiukšles išvalyti.
– Ne taip, – rodo Alinai tėtis, – stogas turi priekyje išlįsti, o ne gale, kad landą nuo lietaus apsaugotų.
– Ar viskas baigta? – paklausė tėtis. – Ką pamiršome?
Įrankiai pažiūrėjo į inkilėlį, Alina su tėčiu irgi pažvelgė.
Geras namelis! Puikus namelis!
Pieštukas ir Liniuotė pasišnabždėjo, pasikvietė Aliną, jai kažką sušnabždėjo.
– Žinoma! – sutiko mergaitė. – Tėti, tėti, ar turi dažų? Paverskim paukščių namelį tikru namu. Nudažysim sienas ir stogą, nupiešim langus ir duris.
– Primontuosim vamzdį ir anteną. Atskris paukščiai, atsineš savo paukštišką televizorių, galės žiūrėti filmus, klausytis koncertų, – pasiūlė Oblius.
Visi nusijuokė.
– Tik dažai turi būti ypatingi, bekvapiai, ne per ryškūs, – patarė Liniuotė.
– Rasim, – nuramino tėtis, – ir dažų, ir teptukų.

Koks stebuklingas namelis išėjo! Gražu pažiūrėti.
Įėjo į kambarį mama Olga ir nusistebėjo:
– Ką čia darote? Žaislą Alinai?
– Čia inkilėlis paukščiams, žvirbliams, – atsako jai. – Atskris jie, įsikurs naujame bute.
– Šaunuoliai, – pagyrė darbininkus mama. – Tik kodėl jūs vieną namelį padarėte? Lentų yra, vinių irgi, dažų taip pat liko. Pradžiuginkim paukštelius naujakurius.
Ėmėsi mama tėčiui ir Alinai padėti: ką reikia, paduoda, kur reikia, palaiko.
Draugiškai dirba įrankiai: kala Plaktukas, pjauna Pjūklas, obliuoja Oblius, sukasi Grąžtas. Šiurena drožlės, krenta geltonos pjuvenos. „Tuk tuk, džyru džyru, trrr“, – girdisi iš kambario.
Linksmai dirba tėtis, mama ir Alina: laiko, suka, paduoda vienas kitam. Nepastebimai meistraujami nauji inkilėliai. „Mielasis, brangioji, tėveli, mamyte, dukrele“, – girdisi iš kambario.
Sumeistravo trijų aukštų namelį. Vieni ant kitų gyvens naujakuriai. Tikras dangoraižis. Ir dar padarė trijų butų namelį – vienas butas kairėje, kitas dešinėje, trečias tiesiai. Visur stogeliai, langeliai, ant langų – užuolaidėlės. Kiekvienam butui – sava antena. Šonuose – nutekamieji vamzdžiai. Na, kokioje parduotuvėje jūs matėte tokių inkilėlių?
– Štai, tikrai, – nusišypsojo mama Olga, – tavo peliukas mūsų tėtį pavadins stebukladariu.