Prancūzų pediatrė ir psichoanalitikė Francoise Dolto pasakoja kaip vystyti harmoningus tėvų ir vaikų santykius.
Vaikas – tai tarsi mūsų, suaugusiųjų, Achilo kulnas, kuris, kad ir kaip tvirtai atrodytų, gali būti labai lengvai palaužiamas savo paties vaiko.
Kiekvienas suaugęs žmogus privalo priimti naują gyvą Žemės objektą taip, kaip norėtum būti pats priimtas. Pasirengimas būti tėvais palaipsniui auga iki to lygmens, kai pradedame suvokti galintys patys prisiimti atsakomybę už kitą. Už kitą savarankišką ir jam niekada ateityje nepriklausysiančią būtybę.
Pasak F. Dalto, ne visoms mamoms lemta auginti savus vaikus. Naujagimis – tai ne žaisliukas. Tai pilnavertis žmogus, užimantis tokią pat svarbią vietą šalia savo tėvų.
Vaikas – tai asmuo, nežinantis savo vystymosi istorijos bei brendimo ypatumų nuo vaikystės iki paauglystės. Ir tai yra normalu. Vaikas nuo gimimo yra asmenybė, o ne tėvų nuosavybė, ir jo nuomonė, jo norai verti pagarbos. Gerbti bet kokį vaiko pasirinkimą, netgi nesutampantį su tėvo arba motinos pasirinkimu, – toks buvo moralinis Dolto kredo.
Vaiko centrinė nervų sistema pasižymi dideliu imlumu bei trapumu išoriniams aplinkos dirgikliams. Didžiausia žmogiškumo drama pasireiškia tuo momentu, kai paties kūrybiškumo ar brandos piko metu, vaikas yra priklausomas nuo suaugusiųjų. Greta seka fizinis nebrandumas, žavintis natūraliu genialumu bei jautrumu.
Kiekvienas vaikas gimsta nepriklausomai ar jis buvo laukiamas, ar jis buvo “planuotas“. Jis gimsta, nes būtent jis norėjo gimti.
Būtent “netyčiukas“ ar vaikas- siurprizas tampa žmogaus prototipu, labiau apdovanotas savo asmenine vidine energija, niekas jo nesaugojo nuo pat jos užsimezgimo pradžios.
Vaikai labiau išreiškia savo laisvę nei suaugusieji. Visų pirma, vaikas turi nustoti tarnauti suaugusiesiems kaip jų saviraiškos priemonė. Suaugusieji turi gyventi ir reguliuoti suaugusiųjų pasaulyje, o vaikams padėti integruotis į bendraamžių gretas. Bet kuris vaikas nesijaučia saugus, jei suaugusysis jam nesuteikia saugumo. Neįmanoma išsiugdyti saugumo jausmo, kol esate priklausomi nuo kitų žmonių.
Fransuazai Dolto žmogus – tai pirmiausiai „kalbanti būtybė„, netgi jeigu jis kūdikis, dar nemokantis ištarti nė žodžio. Mokslininkė tvirtino, kad mažas vaikas siekia pasisotinti kalba ne mažiau nei motinos pienu. Jis suvokia pasaulį regos, lytėjimo, skonio, uoslės dėka, bet tik vaikui skirtas žodis duoda jam galimybę pasijusti žmonijos dalimi.
Kalba atveda vaiką į žmonių visuomenę – ir sykiu leidžia jam jaustis atskira būtybe, suvokti savo atskirtybę nuo kitų žmonių (pirmiausiai – nuo motinos), kad paskui galėtų dalytis su aplinkiniais jausmais, mintimis ir prisiminimais.
Tik nuolat rizikuojant susiformuoja vaikui imunitetas, prieš jo psichikai kylančią grėsmę. Pats tiesiausias kelias – Labai anksti pradėti vaikams kalbėti apie esamus realius pavojus. Kad ir kokio jauno amžiaus vaikas būtų, jis gali taip pat kaip ir jo tėvai. Tačiau su ta sąlyga, kad jie vaikui padės, paaiškins metodus, kuriuos jie naudoja ir padės suvokti bei įsisąmoninti galimus pavojus bei jų pasekmes.
Jeigu vaikas skundžiasi, kad jį mokykloje muša, tai reiškia, kad pas jį nėra normalių socialinių santykių. Jei tokie būtų, tai niekas iš bendraklasių iš vaiko nesityčiotų, nes jis turėtų savo bendraminčių kompaniją, kuri neleistų tyčiotis iš tokio vaiko.
Apie patį vaiką kalba daug, bet su juo pačiu kalba retas.
Vaikai yra žinių šaltinis. Jie klausia realių klausimų. Jie ieško atsakymų, kurių suaugusieji nežino. Dažniausiai suaugusieji nori suprasti vaikų pasaulį, kad galėtų jais manipuliuoti. O jiems visgi būtų geriau, įdėmiai įsiklausyti į vaikų poreikius: tik tada jie suprastų, kad būtent mūsų vaikai valdo raktą į mūsų meilę, viltį ir tikėjimą. Pasak Dolto, su vaiku būtina kalbėtis, o ne kalbėti vaikui. Svarbiausia – būti su juo sąžiningiems.
Vaikai su sunkiomis psichinėmis ir fizinėmis negaliomis yra būtini mūsų visuomenei. Ir sveikata, ir liga – tarpasmeninių santykių tarp vaikų ir suaugusiųjų rezultatas. Būtina dirbti šių santykių tobulinimo klausimu.
Jeigu suaugęs žmogus rodo savo fizinę agresiją prieš vaiką, tai todėl, kad jis nemoka užmegzti ir palaikyti kontakto žodžių ir kalbos dėka, jis nemato, kad vaikas, tai žmogiška būtybė. Suaugusieji riboja bei stabdo vaiką ir taip reikalauja, kad jis elgtųsi kaip nori suaugusieji. Toks auklėjimas netinkamas. Jo tikslas atkartoti suaugusiųjų visuomenę, tai tokią visuomenę, kurioje nėra išradingumo, kūrybiškumo galios, drąsos, jaunatviškumo ir gyvybingumo.
Be reikalo, mes suaugusieji, teigiame, kad vaikai nesupranta kalbinio bendravimo, kol nėra įsisavinęs žodinės gramatinės raiškos technikos. Iš tiesų, jis intuityviai užfiksuoja žodžių prasmę.
Bendraudamos su pačiais mažiausiais kūdikiais, galybė mamyčių į juos kreipiasi “vaikišku kalbėjimu“, manydamos, kad tik taip jų vaikas supras bendravimą. Bet tai nėra tiesa.
Su vaiku reikia bendrauti pagarbiai. Jis viską suprantą, garsus suvokia, tačiau nežino, kaip pasiekti, kad būtų išgirstas ir suprastas. Kad būtų išvengta nerimo, kūdikis privalo būti kuo didesnėje simbiozėje su mama.
Jei gimdymo skyriuje vaikai atitraukiami nuo mamų, tai jų pirmoji patirtis būna nyki, kai tamsoje girdi kitų naujagimių verkimus. Jei per anksti pradedamas struktūruoti vaiko laikas, apribojamas vaiko smalsumas į pasaulį ir taip jis yra priverčiamas gyventi suaugusiojo ritmu, kas kelia vidinį vaiko pasipriešinimą.
Taip pat yra blogai, jei vaikui yra viskas leidžiama. Jam būtina žinoti ir kitų troškimus bei norus. Būtent sugebėjimas palaukti, kai yra atsakoma atlikti tai ko nori ar prašo vaikas, leidžia jam pačiam suvokti, kad jis egzistuoja. Tokiu būdu subjektas virsta individu pirma kūniškai, o paskui ir psichiškai.
Svarbu vaikui nuo pat ankstyvų dienų pradėti sakyti: niekada negalima pataikauti kitam ar nuolat jam pritarti, net suaugusiajam. Visada būtina ieškoti tik savo atsakymo ir savo individualumo.
Kartais mes patys matome užgniaužtus vaikus ( žmonės tokius vadina super gerais ir išauklėtais vaikais), kurie nors ir viduje jaučia begalinį nerimą, o išoriškai šypsosi dirbtine šypsena, tarsi siekdami įtikti kitiems. Tokiu būdu jie taip elgiasi iš baimės būti nesuprastais. Jei jie nebus malonūs kitiems, tai bus puolami.
Jei norime užauginti vaiką – asmenybę, privalome panaikinti mūsų, kaip tėvų, autoritarinį auklėjimą. Būtina kuo anksčiau pradėti stimuliuoti vaiko savarankiškumą, supažindinant su įvairiais būreliais, žmonėmis ar jų grupėmis.
Svarbiausias dalykas žmogui yra ne kūnas. Žmogų gyvybingu daro jo psichologinis bendravimas su atitinkamo lygmens socialine aplinka. Jei vienas iš tėvų ir vaikas siekia gerinti tarpusavio santykius, tai privalo vykti iš abiejų pusių. Suartėjimas įvyks, jei tiek tėvas, tiek sūnus suvoks, kad abu vienas kitam yra vienodai dvasiškai svarbūs.
Vaikas neturi visų teisių, tačiau jis turi pačią teisę. Tėvai neturi jokių teisių ir valdžios į vaiko asmenybę, jie turi tik pareigas. Vaiko protas pagal vertę lygus suaugusio žmogaus protui.
Kad vaikas galėtų pilnai vystytis, jis privalo būti tėvų periferijoje, o ne jų centre. Kuo vaikas labiau įspraustas į tėvas- mama trikampio vidų, tuo labiau jis dūsta ir tuo mažiau jam lieka šansų likti savarankišku bei pačiu savimi. Mes privalome vaikui suteikti saikingą laisvę. Saikingą, kad nepatektų į kitą suspaustą grupuotę.
Niekas nekreipia dėmesio, dėl ko vaikas morališkai pergyvena. Žmonės rūpinasi vaiko sveikata, kintančiu kūnu, o ne kaip žmogumi, turinčiu savo istoriją bei gyvenimą, kuriam retkarčiais reikia išsipasakoti, tačiau nemokančiuverbaliai išsireikšti. Ir kol pats šis asmuo stabdys viduje, nemokėdamas žodžiais išsakyti arba tiesiog nebus suteikta galimybė jam kalbėti, tol jis trikdys savo augimą bei vystymąsi. Mokslininkė priėjo išvadą, kad spontaniškas vaiko piešinys atspindi nesąmoningą savo kūno suvokimą. Dolto manė, kad jo paveikslas – tai pirmasis žmogaus savimonės patyrimas. Piešdamas vaikas išreiškia savo išgyvenimus, apie kuriuos kol kas nemoka pasakyti.
Vaikai labiau pasitiki vaikais nei suaugusiaisiais. Kai vienas vaikas pradeda rodyti kylančią agresiją kitam vaikui, būtent vienam konkrečiam vaikui iš grupės kitų: mes jau žinome, kad atsiranda nauja draugystė. Tokia rinktinė agresija – ženklas naujos tarpusavio simpatijos atsiradimas tarp tų kurie nemoka kalbėti.
Jeigu tėvai suteikė galimybę naudotis laisve, vaikas palaipsniui tampa savarankiškas. Jį domina visos socialaus gyvenimo teisės, jo asmeninis augimas už šeimos ribų.
Kiekvienas mes turime savo asmeninę trajektoriją. Jei kas nors pamėgina nukreipti judėjimą kita kryptimi, sutrikdo organizmo pusiausvyrą.
Visgi svarbu suvokti, kad dabartinis žmogus – tai jau visai ne toks, apie kokį patys galvojame, o vaikas – ne tas, kokį buvome įpratę įsivaizduoti.
F. Dolto mokė tėvus suprasti savo vaiką, išgirsti jį ir gerbti.
