5 tėvų klaidos kalbant apie smurtą

Retoje šeimoje kalbama apie smurtą, apie jo pasekmes ir kaip jo galime išvengti. Patyčios – taip pat smurtas, tik kitoks. Tai psichologinė ataka prieš žmogų, kuri sukelia tokį pat didžiulį skausmą. Tik jis gal dar baisesnis, nes juntamas žymiai ilgiau.

5 tėvų dažniausios klaidos, sietinos su smurtu ir jo pasekmėmis:

1. Matydami du besikumščiuojančius berniukus, numojame ranka, sakydami: “Ai, juk tai berniukai“. Sakome ir tarsi pateisiname jų blogą elgesį. Dažniausiai berniukai kitaip rodo savo dėmesį draugui. Retas kuris priėjęs apsikabins pasilabindamas. Smagiau ir papraščiau pliaukštelti per petį. Ir kartais nuo tokio nekalto smūginio kontakto užverda rimtos peštynės. Visi esame individualios asmenybės ir skirtingai suprantame kitų užmojus. Kiekvieną kartą vaikai išgirdę, kaip mes pateisiname tokį berniukų elgesį, nebesupranta kada yra normalu grybštelėjimas,o kada tai jau yra smurtas. Palaipsniui jie ima ignoruoti taisykles bei nebekontroliuoti savęs. O dar blogiau, kai  tėvams juokinga besipešantys vaikai ar net stimuliuoja sūnų peštynėms, sakydamas:“Jei tave skriaudžia, tai duok atgal.“ Tokiu būdu dingsta vaiko savikontrolė, didėja agresija, kuri su laiku tampa nebesutramdoma.

2.  Vaikų vertimas apkabinti ar pabučiuoti giminaitį ar draugą, gali įtakoti pasipriešinimo augimą. Atrodo, geras ketinimas, skatinantis teigiamą elgesį – pabučiuoti, apkabinti. Deja, tai kaip tik įtakoja smurto iššaukimą. Juk tai yra primesta nuomonė, neatsižvelgiant į paties vaiko norą bei charakterio ypatybes. Yra vaikų, kuriems būtinas prisiglaudimas, apkabinimas ir kasdienis bučinuko dalinimas. Tačiau yra tokių vaikų, kurie apie pabučiavimą negali net pagalvoti. Jau vien apsikabinimas yra didelis žingsnis link artumo. Būtent tokie yra mano dvyniai. Vienas yra beprotiškai meilus, švelnus ir nuolat pribėgęs mane bučiuoja. Net darželyje visos auklėtojos, kiek jų turėjome, jį vadino katinu ar salduku.  Namuose ir atrodo, atiduodu visą save – mes ir sėdim apsikabinę, ir leidžiu mane bučiuoti, ir sėdėti man ant kelių, ir vistiek jis būna “saldus“ auklėtojoms. O vat antrasis dvynukas visiškai priešingybė. Bučinuką prieš miegelį ar atsisveikinant darželyje tik neperseniausiai pradėjo duoti. Iki tol jis leisdavosi tik apkabinamas. Apsikabinimai jo stiprūs ir ilgi. Bet ir meilę kartais rodo smogteldamas kumšteliu broliui ar draugams. Todėl šio vaiko jokiais būdais negalėčiau versti duoti bučinuką kažkam iš artimųjų. Tai būtų prievarta. Kiekvienas vaikas turi savo norus.

3. Kai mes puolame vaiką kaltinti dėl įvykusių muštynių.  Ypatingai dažna tokia situacija, kai šeimoje auga daugiau vaikų. Vyresnieji broliai ar seserys mėgsta erzinti mažylį iki kol jam trūksta kantrybė ir pradeda verkti arba gindamasis pradeda muštis. Pradedant spręsti tokią situaciją, labai svarbu pirmiausia išsiaiškinti kas ir kaip įvyko, o tik paskui ieškoti kaltų. Savo vaikui būtina kartoti, kad jis turi teisę nesivelti į muštynes ar žodžių karą, kad jis gali bet kada atsitraukti.

4. Kai juokaujame, jei berniukas tampo ar kitaip kabinėjasi prie mergaitės, kad ji jam patinka. Nesvarbu ką auginame – sūnų ar dukrą, privalome mokinti, kad bet koks skausmą sukeliantis elgesys kitam, yra griežtai draudžiamas. Ir tai nėra dėmesio atkreipimo į save būdas. Negalima sakyti:“Jei muša, tai myli.“ Dėmesio parodymui yra kitokių – gražių ir malonių metodų.

5. Kai mes patys suaugusieji tyčiojamės tiek iš kitų suaugusių žmonių, tiek iš svetimų vaikų. Vaikai mato ir girdi ką mes kalbame. Jie stebi mūsų elgesį ir puikiai užfiksuoja, kai keiksnojame ne per pėščiųjų gatvę einantį žmogų, ar lėtai žingsniuojantį vaiką. Mes, tėvai, esame saviems vaikams autoritetai. Jei mes pateisiname smurtą, patyčias, jie daro tą patį.

Kalbėdami su vaiku apie smurtą, būtinai pabrėžkite, kad tai skauda, kad negražu… Mokinkime savus vaikus elgtis taip, kaip jis norėtų, kad su juo būtų elgiamasi.